man jau kokias pennnkias valandas galvoj skamba.
(die, toks nesveikas klipukas )

l&l

Šiandien, pagaliau, nusipirkom hardą. Gavau 500gb papildomos atminties. La la la, kaip fainai, kokia gera diena. Tai ką, reikia iš kompo savo 100 gigų persikelt į jį. La la la, kaip fainai, kiek vietos. Persikėliau, ištryniau iš kompo savo turtą, prieš tai patikrinusi, ar viskas persikėlė. Lyg ir viskas. Ateinu dabar ir žiūriu, kad kažkaip įtartinai per daug laisvos vietos tam harde. Nueinu į muzikos folderį, ir *jaustukasoblet*, pasirodo, ne viskas persikėlė. Trečdalis koks. Du trečdaliai mano kauptos, tiek ieškotos muzikos NEPERSIKĖLĖ, o aš jau spėjau IŠTRINTI viską iš kompiuterio.

Štai todėl ir nekenčiu gyvenimo. Sėdžiu dabar sau ir žliumbiu dėl tokios neteisybės. Nes: ‘laiko nesustabdys ir neatsuksi atgal……..prieš laiką lygūs visi, laikas – visagalis.’

Apmaudu, paprasčiausiai apmaudu.

įkelčiau gedulingą ‘flowers and silence’, bet, man rodos, jau kažkada kėliau.

With empty words our worlds collide
It was my ego telling me why

Jau 12 dienų, kaip tęsiasi nauji metai. Galima daryti išvadą, kad šiandien sausio 12.
Nauji metai, bet ne nauji batai.
Viskas tas pats, nors, žinoma, ko kito buvo galima tikėtis. Ir pats švenčių periodas (2010 metų kūčios ir Kalėdos bei Naujieji metai) visai smagumo neatnešė. Maždaug suvažiavom pas močiutę į kaimą, prisisprogom (ta prasme PRISISPROGOM kaip reikiant) ir išsiskirstėm. Nauji metai kiek turiningesni, mat ne tik prisisprogau. Visvien.

*.*

Albas gyvena gerai. Greitai auga. Kai kas sako, kad jis atrodo nešeriamas. Bet aš jį šeriu, man atrodo, kad dėl tokio lieso ir ilgo sudėjimo kalti jo kaulai arba dar ir tai, kad jis PASTOVIAI laksto ir graužia.
Aną savaitę sėdėjau prie kompo, o jis tupėjo ant žemės. Žiūrėjo į mane, o po to atsipyrė ir grakščiai prisisegė man į šoną (maloniai susmeigęs visų keturių kojų nagus). Turbūt pamanęs, kad cypiu iš laimės, pakartojo savo akrobatiką dar kelis kartus. Bet šiaip jis nerealus.

Tiek šiam kartui, nes laikas spaudžia.

Right Where It Belongs

See the animal in his cage that you built
Are you sure what side you’re on?
Better not look him too closely in the eye
Are you sure what side of the glass you are on?
See the safety of the life you have built
Everything where it belongs
Feel the hollowness inside of your heart
And it’s all…
Right where it belongs

What if everything around you
Isn’t quite as it seems?
What if all the world you think you know
Is an elaborate dream?
And if you look at your reflection
Is it all you want it to be?
What if you could look right through the cracks?
Would you find yourself…
Find yourself afraid to see?

What if all the world’s inside of your head
Just creations of your own?
Your devils and your gods
All the living and the dead
And you’re really all alone?
You can live in this illusion
You can choose to believe
Keep on looking but you can’t find the woods
While you’re hiding in the trees

What if everything around you
Isn’t quite as it seems?
What if all the world you used to know
Is an elaborate dream?
And if you look at your reflection
Is it all you want to be?
What if you could look right through the cracks
Would you find yourself…
Find yourself afraid to see?

Ai, ir jau po 3 dienų baigiasi atostogos.

Tai va. Susitikau su savo buvusia klasioke, kurią paskutinį kartą mačiau prieš kokį šimtą metų. Gyvenimiškais skaičiais tariant tai būtų kokie 8 nesimatymo metai. Buvo keista matyti asmenį, kurį paskutinį kartą matei dar prieš pradedant kristi jo dantims. Pieniniams. Ir smagu, nes ji, Karolina, buvo normalus žmogus su kuriuo buvo įdomu šnekėti. Vat.
Kas dar įsimintinesnio..? Na, atsikėliau ankščiau, nei šiaip keliuosi (nesijaučiu nusidėjusi iki dviejų pragulėdama/pramiegodama), maždaug apie 10tą. Susiruošiau, aišku, kaip visada magiškai nespėdama. Pažiūrėjau tvarkaraščius autų (skamba kaip ‘pautų’, negaliu nepastebėti gege) ir nusprendžiau, kad imu 12tą. Gerai. Normaliai išėjau, atsipalaidavus ir apsipatenkinus visa, mat turėjau apsčiai laiko nuėjimui iki autobuso pasirodymo. Beartėjan link stotelės nepastebėjau ten nė vieno žmogaus. Savaima blogas ženklas. Narsiai žingsniavau artyn tikslo. Atėjusi nusprendžiau pažiūrėti ar tikrai tuojau turi atvažiuoti dvyliktas. Kaip manot? ogi ne. NENENE. Jis turėjo pasirodyti tik už 20 minučių, o aš, tikriausiai turėdama vištos geną, blogai nužvelgiau tvarakaraščius internete ir susimoviau. Teko laukti maršrutinio autobuso (ačiūdievuine42o). Nuo sielvarto dėl tokios neteisybės rūku aptrauktomis akimis vos atėjusi pamačiau atpūškuojantį vienuoliktą ir džiaugsmingai atidavusi du litus su puse vairuotojui atvykau į centrinį Kauną pusvalandžiu ankščiau. Tada kiek galėdama lėėėtinau žingsnį ir lėtaiiiiii nusivilkau prie fontano. Atrodo mano žingsniai buvo kilometriniai, nes dar turėjau 20 minučių. Tai ką, prisėdau ant suoliuko. Neilgai ramiai sėdėjau, nes priėjo kažkokia mergina su taše, prigrūsta kosmetikos ir pradėjo man pasakoti apie nebrangią ir kokybišką kosmetiką, kurios pavadinimo neatsimenu (kažkokia ryčens, reinalds, roksans, – neatgaminu). Sakau nepirksiu aš nieko. Tai tada sako aš parodysiu labai gaivius kvepaliukus. Dar kartą perspėjau, kad nepriksiu, bet ji nepabūgo ir pasakė, kad jai įdomi mano nuomonė, kuris iš dviejų kvapų skanesnis. Nu gerai, sutikau. Tai ji man ant vienos rankos užpurškė balą vienų kvepalų (ta prasme balą, nes jie varvėti pradėjo) ir kitų balą ant kitos rankos. Nusprendžiau, kad man labiau patinka gaivi citrinėlė, o ne švelni roželė su vaisiais. Ar kuo tai. Po to, aišku, tikrai dviem skirtingais kvapais nevanelinau.
M, ta firma įsikūrusi raudondvario plente kažkur (ji įvardino taip: ‘roksane’ (ar kaip ten) raudondvario plentas). Konkreti mergina, nieko neprikiši. Vat.

O šiaip – rytoj varau į kaimą. Visgi Vėlinės. Reikės su šeima kapuose apsilankyti.

http://pakiology.com/2009/09/29/10-fashion-mistakes-that-girls-see-in-men/ netyčiukais užmačiau.

Linksma:

Gal visgi reikėtų skaičiuoti dienas ne iki atostogų, o iki mokslo metų pabaigos? Nes taip beskaičiuojant tai pasibaigs tuoj ir ta trumpa pertraukėlė nuo mokyklos. Nooors, koks skirtumas, ar taip ar anaip pasibaigs.

Taigi. Katiną gausiu jau kitą savaitę (antradienį arba ketvirtadienį), tai jėga, bet visvien jau nupirkau indelius maistui. Du metalinius ir vieną keramikinį, iš kurio, sakiau, pati valgysiu, nes jis mielas visai. Ir jau maždaug galutinai nusprendžiau, kad pavandinsiu jį Albu, mat tinkamensio varianto nė nerandu. Tiek apie katiną.

Vakar atvažiavo svečių nemažai. Ant durniaus padarė visi linksmai, tai po to, keliems svečiams jau išvykus, moterys nuėjo ‘nusivylusių namų šeimininkių’ žiūrėti (manęs nė neinformavę..), o aš likau su vyrais (pati būdama tikras vyras) ir apšnekėjau jau spėjusią užknisti temą ‘ką gi nuveikus gyvenime?’. Žodžiu, neblogai įsišnekėjom. Bet man vistiek niekas nepaaiškėjo. Kaip ir prieš tai, taip ir dabar nenumanau, kur pasukti. Tik manau numirsiu, jei negalėsiu nukreipti savo, kaip pavadinus, energijos, tos vidinės visos blahblahblah, nežinau kaip pavadinti, ten, kur ji galės pilnai išsikeroti ir derėti. Gerai, gal ir nenumirsiu, bet tikrai būsiu nelaiminga, kad ir kaip atrodys.
Ir šiaip mane visą laiką badė tokiom frazėm, kaip ‘niekas ant lėkštutės nepadės’, ‘tai daryk ką nors’, ‘bandyk, viską bandyk’, ‘dabar juk neribotos galimybės’, ‘tu čia taip paprastau nepasieksi’ ir taip toliau. Lyg aš pati to nesuprasčiau. Bet aš NEŽINAU ko aš noriu, kaip aš galiu ūgdyti kažką, kai nė nežinau, kas tas kažkas yra. Šnekėjom šnekėjom šnekėjom. Po to man dar pasakė ‘tu scenoj ar kur nors panašiai va taip nebūsi, o buhaltere kokia’. Nes tipo, jei liečiant konkretų muzikavimo atvejį, tai aš turėčiau tuo gyventi ir taip toliau.
Būtų žiauriai kietai, jei aš galėčiau groti grupėje ar kažką panašaus daryti ir iš to pragyventi. Tai būtų arčiausiai mano gyvenimo idealo tubūt, nes aš nenoriu būti nei įrankiu, nei valdytoju. Žinauuu, kad naiviai ir vaikiškai skamba, kad dar yra daugybė kitų maždaug 14 – 20mečių, (gal ir vyresnių, nenumanau) kurie taip gyventi svajoja ir kad išties taip gyvena žymiai, žyyymiai mažiau žmonių, nei yra norinčiųjų, bet kažkam visgi pavyksta.
Kaip bebūtų, reikia į žemę nusileisti, nes tau galbūt tai nieko nereiškia ir nusimato ateityje darbas SU ’5 dienos darbo, 2 gyvenimo’ grafiku.

Kai pradėdi šitą temą nagrinėti, tai nebūna galo ir tik į neviltį nusivarai. Atrodo verčiau jau nieko rimtai nesvarstyti, įsidarbinti kokiam knygyne ir ramiai gyventi savo reikmėms.

Beje, telikas ką tik pranešė, kad į Lietuvoje vasario mėnesį koncertuos Kylie Minogue. Kai čia žvaigdės užklydinėja.